R.Jurgelio tapyba yra herakliška. Taip, taip – herakliška, herkuliška, herkulesiška. Kodėl? Todėl, kad kaip ir legendinis graikų pusdievis, nemirtingojo Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnus, R.Jurgelio tapyba yra stipri. Stipri tikrąja ta žodžio prasme. R.Jurgelio tapyboje veikia stiprios, tarytum iš marmuro ar net granito nukaltos formos. Pagrindiniai šio tapytojo kompozicijų struktūriniai elementai yra antikinius kvadrinius blokus (grubokai šlifuotus akmens luitus) primenantys stačiakampiai ar kvadratai. Iš jų yra sukonstruotos (lyg kiklopų sudėliotos) monumentalios sistemos. Jas galima dar prilyginti ir jėga achajų neįveiktiems Trojos bokštams ir sienoms, sudėliotoms iš megalitinių uolienos luitų. Panašių pavidalų yra ir atpažįstami, tai yra – su natūra, su šiuo regimuoju, figūromis perpildytu pasauliu susiję siluetai (antropomorfiniai, kartais augaliniai ar kaip pirmieji gyvūnai). Jie yra tvirti ir konstruktyvūs, lyg pakelėse stovėję archajiškieji Peloponeso ksoanai arba dorėniškosios hermos, ar etruskiški stabai iš Toskanos šventyklų. R.Jurgelio tapyba yra statiška ir stabili. Ji primena po kilnių žygdarbių besiilsintį, gal net miegantį ir sapnuojantį didvyrį, paskendusį svajose apie Hesperidžių sodus su auksiniais nemirtingumą teikiančiais obuoliais. Arba Heraklį olimpe, besimėgaujantį dieviškuoju nektaru, ypatingąja ambrozija ir pasakojantį apie savo įvairiaspalvį gyvenimą ten apačioj – mirtingųjų žmonių Žemėje. Minėtuosius stačiakampius elementus jungiančios spalvotos linijos – storesniais ir plonesniais, plokščiais ir apvaliais teptukais išvedžiotos, stabiliais stačiais kampais, tvirtomis lygiagretėmis koreliuojančios juostos, kelia asociacijas su Atlasą pavaduojančio ir dangaus skliautą laikančio Heraklio gyslomis bei raumenimis. Tos linijos, būdamos nubrėžtomis ne su liniuote, o gyvai, retkarčiais subtiliai sustorinant arba elegantiškai paploninant, egzistuoja kaip gyvi ir pulsuojantys tikro (bet ne bet kokio, o atletiško!) organizmo nariai. Galop net paviršiai, užtepti ne mechaniškai, o išmodeliuoti, vietomis tepant storesnę dažų košę, dar kitur – lesiruojant, o dar kitur – beveik akvareliškai užliejant, primena ne ką kitą, o aliejais išteptą to paties Heraklio kūną, po kurio sveika ir tvirta oda jaučiasi galingai pūpsanti, kalnus pajėgianti nuversti, ąžuolus išrauti raumenų masė. Na ir spalvos – herakliškoje R.Jurgelio tapyboje jos būdamos ryškiomis ir dekoratyviomis, šaltomis ir šiltomis, chromatinėmis ir achromatinėmis, egzistuoja it koks pusdievio vertas chitonas, išdabintas puikiausiais ornamentais. Tas apdaras, būdamas kuo tikriausiu gaubiamo kūno veidrodžiu, puikiai perteikia jo šeimininko (tai yra Heraklio arba tiesiog R.Jurgelio) tapybos stiprybę. Spalvos derinamos viena su kita kontrastingos harmonijos ar net gerai temperuoto principu. Jos gali būti priešingos viena kitai, oponuoti ir neigti viena kitą, bet loginio mąstymo ir harmoningos darnos (išgaunamos naudojant kuo tikriausią aukso pjūvio formulę ar tiesiog remiantis įgimtu saiko pojūčiu) dėka susijungti į vieną neskaidomą, neišardomą ir nebyrančią visumą. Arba R.Jurgelio koloritas gyvuoja it kokia tatuiruotėmis išmarginta oda, kurią apipavidalinęs autorius bei jo užsakovas buvo kamuojami tuštumos baimės ir siekė dekoruoti(s) nuo viršaus iki apačios, nuo kojų iki galvos. Homero plunksnos bereikėtų tiems raštams apgiedoti… O ir R.Jurgelio tapybos paviršiuose nuolat šmėžuojantys spiralių, voliutų, apskritimų, net meandrų ir kriauklių motyvai (paprastai brangakmeniškai mirguliuojantys ir raibuliuojantys) tokiu atveju būtų ne kas kita, kaip saulės spinduliuose žėrinčių Heraklio garbanų metafora ir įsikūnijimas.
Bandant sukonkretinti – kokiame gyvenimo tarpsnyje gyvenančiam herojui, kokioje mitinėje situacijoje ir kokios dvasinės būsenos esančiam Herakliui yra artimiausia R.Jurgelio tapyba, prieš akis savaime kyla šio personažo pasirinkimo tema, Heraklio kryžkelėje siužetas. Beje, R.Jurgelio savo hieroglifiškomis figūromis ir hieratiškomis spalvomis bei jų sistemomis iš tiesų orientuojasi ne į šiandieninį ar apskritai žmogiškąjį pasaulį, o į akivaizdžia mitologinį lauką bei laiką. Tad apie Heraklio (o ir R.Jurgelio) sankryžą bei pasirinkimą: dar savo jaunystėje ir būsimųjų žygdarbių priešaušryje helėnų didvyris priėjo kryžkelę, kurioje susitiko dvi nimfas – Malonumą ir Dorybę. Pirmoji jam siūlė malonumus ir lengvą, įsipareigojimų nesaistomą ir atsakomybės naštos neslegiamą gyvenimą, antroji – sunkumus ir šlovę. R.Jurgelio tapyba taip pat visuomet stovi prieš šias dvi vertybes – prieš vos ne epikūrišką hedonizmą, kuriame akys džiaugiasi ir mėgaujasi tuo, ką mato (tapyboje tai išreikšta minėtomis ryškiomis spalvomis, dekoratyviomis formomis) ir niūroką stoicizmą, kuriame kuklumo bei paprastumo žiedais (tapyboje tai – tikslingas apibendrinimas ir monumentali forma) skleidžiasi, jeigu ne moralinės vertybės (kaip kilniaširdingumas, dosnumas ir, ar meilė), tai bent herakliškas kalokagatijos idealas, teigiantis, kad ne tik „ir visa tai, kas gražu yra gražu“, bet ir „visa tai, kas yra gražu, dar yra (ar bent turi būti) gera“.