Tapytojo Ryto Jurgelio personalinėje parodoje „Už kažkelinto posūkio“ pristatomi per pastaruosius keletą metų sukurti darbai. Parodos pavadinimas skamba simboliškai, tarsi bylodamas apie nepertraukiamą kūrybos grandinę ir trumpą stabtelėjimą, pristatant žiūrovams naujausius kūrinius. Ekspozicija tik patvirtina šį teiginį – R. Jurgelio kompozicijos iš tiesų jungiasi į nenutrūkstantį pasakojimą. Už posūkio, t.y. kintant nuotaikai, vaizdinių charakteriui, kūrinio struktūrai, vis viena išlieka vieningos visumos įspūdis. Taip yra ir todėl, kad tapytojas dažniausiai renkasi vadinamąjį atvirą komponavimo pricipą, formų ir pavidalų fragmentavimą, tarsi pratęsiantį juos už fizinių paveikslo ribų.
Šiuolaikinėje lietuvių tapyboje egzistuoja begalė įvairiausių išraiškos būdų. Tačiau įprasta manyti, kad Lietuvos tapytojams artimiausia gestiškoji, ekspresionistinė maniera, tuo tarpu abstrakcija ar siurrealistinis pasaulėvaizdis jų kūriniuose sutinkamas rečiau. Šiuo požiūriu R. Jurgelio tapyboje dera keletas pradų: ekspresyvi tapysena, tikrovės apibendrinimas, abstrahavimas, subtilus dekoratyvumas, grafinės struktūros.
R. Jurgelis – koloristas, mėgstantis vitražinę, skambią spalvą, neretai tapantis žaižaruojančiančiomis spalvų, potėpių puokštėmis. Vis tik jo paveiksluose kaip svarbiausias dėmuo, pagrindinis veikiantis elementas iškyla kūrinio paviršius, arba – faktūra. Tapytojo kūriniai – itin „taktiliški“, juos norisi paliesti, tarsi įsitikinant regimo paviršiaus gyvumu ir įvairove. Šie jautrūs paviršiai neretai primena tekstilę ar net skulptūrinį reljefą, lipdybos techniką. Menininkas ne tik tapo, bet ir gramdo, skuta, braižo atskirus paveikslo plotus, koliažo principu klijuoja tam tikrus elementus, arba tepa aliejinį dažą tiesiai iš tūbelės, išgaudamas iškilią, skulptūrišką liniją, kontūrą.
Nors R. Jurgelio kūryba visuomet linko į tikrovės apibendrinimą ir dekoratyvumą, ji ilgainiui kito. Jei ansktesniesiems tapytojo kūriniams būdingesnis šviesus, skaidrus koloritas, pastaruoju metu jis savo paveikslų pavidalus tarsi atkovoja iš tamsos (tapo ant tamsaus fono). Šis menininkas kūryboje visai nesibodi vaikiškumo, naivumo, romantikos. Jo kompozicijos kiek primena ir lietuvių liaudies meno, senosios ornamentikos magiją, kosmogoninius mitus. Paslaptingi žmonių, paukščių, gėlių, debesų pavidalai nukelia žiūrovą ir į poetinių, egzistencinių metaforų pasaulį. Tačiau ne literatūriškumu, t.y. siužetu, o specifine tapybos kalba – spalva, faktūra, formų ritmika.
Žvelgiant į R. Jurgelio kompozicijas, dėmesį prikausto ir besikartojančios įvairaus kolorito „languotos“ struktūros – tarsi magiška dėlionė, paslaptingas žaidimas. Apie jas yra vaizdingai rašęs Rolandas Rastauskas. Pasak poeto,
„R. Jurgelio kūriniuose ypatingai stiprus meditacinis pradas, kurio mažosiomis „dvasios sodybėlėmis“ tampa vienas seniausių ir stipriausių geometrinių simbolių – kvadratas. Stebėtojų akyse drobė virsta įstabaus žaidimo „klasėmis“ lauku, mįslinga topografine dėlione, sykiu nustatančia trasą ir atspindinčia ja ėjusių iki mūsų pėdsakus“.